Dar rudenį knygyne akys užkliuvo už knygos juodu viršeliu. Priėjau, pavarčiau, sudomino. Knygoje buvo tik paveikslėliai – nė vieno žodžio. Neįprasta. Atrodytų knygelė vaikams, bet pavadinta ne vaikiškai. Issa Watanabe „Migrantai“. Šiųdienoj skamba labai aktualiai ir skaudžiai. Prisimenu viską, ką esu girdėjusi apie migrantų dalią… Knyga nebepaleidžia, knygyną paliekame abi.
Atsitiktinumų nebūna – visi tai žinome. Kitą dieną telefono ekrane išnyra leidyklos „Aukso žuvys“ kvietimas sudalyvauti kūrybiško rašymo konkurse „Knygos teksto autorius“ – sukurti savo istoriją bežodei paveikslėlių knygai „Migrantai“! Stebuklai. Stalčiuje guli knyga, o artimiausia pamoka su knygų klubo komanda. Pasiūlau ir gaunu tvirtą TAIP.
Jau kitą dieną mane aplanko mokinės, rodo, kad ir jos nusipirko knygą. Beje, pirkdamas vieną knygą, antrą padovanoji karo pabėgeliams iš Ukrainos. Netrukus pradeda pasiekti ir mokinių darbai – jautrūs, drąsūs, originalūs. Skaitau, redaguoju, siūlau, kuo galima būtų papildyti, ko atsisakyti. Užauginame tris darbus. Pirmasis – Agnės Juodelytės iš 6d klasės. Jautrus, gal kiek netelpantis į knygos istoriją, bet Agnė turi savy tiek kūrybos, kad ją sunku įsprausti į rėmelius. Antrą pateikia Greta Bružaitė, taip pat iš 6d klasės. Jos darbas drąsus, labai atviras, jame ir pykčio, ir liūdesio daug. Ties trečiu dirba Paula Apulskė ir Gabrielė Keršytė. Abi iš 6b klasės. Jų darbas pats ilgiausias, nebeįsispraudžia į 500-us žodžių, o toks organizatorių reikalavimas. Ieškome, ko galima atsisakyti, kur patrumpinti. Negalime. Viskas svarbu. Rizikuojame ir siunčiame visu šimtu žodžių per ilgą.
Tik per ilgų istorijų nebūna (jeigu klausytis įdomu). Būna per ilgas laukimas. Apie laimėtojus žinutė turi pasiekti po mėnesio. Po mėnesio gauname pranešimą, kad reikia dar truputį palaukti, nes pasakojimų NET 80, komisija nespėja įvertinti. Dar po dviejų savaičių aplanko džiugesys, nes Paula ir Gabrielė patenka į dešimtuką ir kviečiamos į litertūros festivalį „Vaikų knygų sala“, kur paaiškės trys prizinės vietos. Vykstame visas būrys: aš, merginos ir jas palaikantys tėvai, močiutė. Susipynę rankomis į sceną palydime visą dešimtuką. Mūsų nekviečia… Tada suskamba perkusinių instrumentų melodija, kuriama menininko Donato Senkaus. Muzikos garsuose įsipina 3-iosios vietos laimėtojų istorija. Istorija graudina, tad klausytojų akyse kaupiasi ašaros… Išgirstame savo vardus ir mūsų istorija taip pat suskamba! Ją skaito aktorius Vytautas Rašimas. Skaito taip jautriai, taip taikliai stebteli ir įkvepia, kad atrodo, jog istoriją kūrė jis. Muzika stiprina jausmus ir ašaros pabyra. Ekrane susigraudinusi pati knygos autorė. II vieta MŪSŲ! Klausomės pagiriamųjų žodžių, fotografuojamės su idėjos iniciatoriais, džiaugiamės dovanomis. Bet pats didžiausias džiaugsmas kyla iš to, kad suprantame, jog šios istorijos apie žmones, apie tuos, kuriems reikia kitų žmonių supratimo, atjautos, ištiestos pagalbos rankos.
Negaliu nepaminėti, kad renginyje dalyvavusi iliustratorė iš Peru Issa Watanabe – nepaprastai įdomi asmenybė, išgyvenanti migrantų situacijas jautriai ir skaudžiai. Knygą kūrusi du metus, pradėjusi po to, kai savo akimis išvydo miškuose besiglaudžiančius pabėgėlių vaikus: basus, alkanus, sušalusius. Negaliu nepaminėti, kad Paulos bei Gabrielės istorija išversta į ispanų kalbą ir ta kalba skamba labai įdomiai. Kaip ir negaliu nepasidžiaugti, kad knygų klubo vaikams, o ir visiems renginio dalyviams prasiplėtė suvokimas apie bežodes knygas. Paveikslėliai – tai nėra vienu prisėdimu nupieštas darbas. Procesas įdomus, bet ilgas, reikalaujantis kantrybės, slepiantis savo formose ir spalvose istorijas, kurias vaikai ir suaugusieji iš viso pasaulio gali išgyventi vis kitaip, priklausomai nuo to, kokios širdyse slypi patirtys.
Straipsnį parengė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Inga Barkauskienė
MIGRANTAI
Karas ilgam užtraukė juodą naktį… Miesto Giltinė ir Sielų sargas susitiko. Taip nutikdavo kaskart, kai miestą užklupdavo sunkumai. Giltinė ir Sielų sargas jau buvo daug regėję, bet kiekvieną kartą nutikdavo kas nors, ko dar nebuvo tekę patirti. Prie miesto vartų jiedu rado nediduką lagaminėlį. Tai buvo Tikriškių gyventojų prisiminimai.
Miestas buvo tuščias ir tylus, tik pro kiaurus namų langus ilgesingai verkė vėjas. Čia nežaliavo žolė, nečiulbėjo paukščiai, kiemuose nežaidė vaikai. Atrodė, kad šio miesto gyventojus pagrobė kokios nežemiškos jėgos, o jų mokyklas, ligonines, koncertų sales, parkus ir pievas apjuosė juodu kaspinu. Viskas aplinkui buvo netekę gyvybės.
Miesto Giltinė ir Sielų sargas patraukė tamsion girion. Tikėjosi sutikti nors kokią gyvybę. Giltinė slinko žeme, o Sielų sargas pakilo apsidairyti virš miško. Kartu su savimi Giltinė nešėsi lagaminėlį. Jis sekė liūdnas istorijas. Pirmoji skambėjo varliuko balsu. Mažylis pasakojo, kad ankstų rytą prabudo nuo kurtinančio bildesio, stipri jėga perplėšė jo namus pusiau. Jis šaukėsi mamos ir tėčio, bet jie neatsiliepė. Varliukas matė juos, bet šie tylėdami išnyko drauge su namus apėmusia liepsna. Po paros vargšelis prabudo dramblio namuose. Jis buvo mažylio mokytojas. Gerasis Po visuomet pasirodydavo tinkamiausiu metu.
Giltinei suskaudo, ji panoro užverti lagaminėlį, bet į ją sužiuro visi Tikriškių miestelio gyventojai. Miestelėnai norėjo, kad jų istorijos būtų išgirstos. Giltinei dar niekuomet nebuvo tekę klausytis istorijų, ji tik susirinkdavo mirštančiuosius ir pasitraukdavo šalin. Šį kartą nebuvo nei gyvų, nei mirusių, tad Giltinė kantriai sekė istorijoms iš paskos.
Kitą išdėstė silpnas paukštelio cypsėjimas. Jis verkė apie šeimą – didelę ir laimingą. Kai piktos rankos draskė jų lizdą, jie laikė vienas kitą už sparno. Vyriausiasis lizdo paukštis giedojo įkvepiančią giesmę apie narsų žvirblelį Torą, įveikusį juodą, plėšrią katę. Tai buvo paskutinė jo šeimos giesmė. Žiaurios rankos nuplėšė jiems sparnus ir jie nebepakilo. Daugiau niekada nebegiedojo.
Ir taip išbalusi Giltinė pabalo dar labiau. Jos kaulėti pirštai virpėjo, ji troško, kad kuo greičiau sugrįžtų jos bičiulis – Sielų sargas. Tylutėliai įsitaisiusi senojo ąžuolo drevėje ji nepaliaujamai klausėsi apie Tikriškių gyventojus. Kaulėtoji suprato, kad tai buvo narsūs miestelėnai, iš visų jėgų priešinęsi jų žemę trypusiems beširdžiams. Tikriškėnai buvo vieningiausi iš visų, kokius buvo tekę pažinti Giltinei. Jie buvo atviri širdimi, dosnūs darbais, darbštūs ir drąsūs. Jie rūpinosi savais ir svetimais, dalinosi duonos kriaukšle, vieni kitiems taisė šiltą guolį, mylėjo kiekvieną, kam tos meilės stigo: seną ir jauną, sotų ir alkaną, silpną ir stipruolį… Kiekvieną Tikriškių gyventoją. Kartais Giltinei atrodydavo, kad nuo jų pasakojimų girioje darosi dar tamsiau ir niūriau, o kartais miškas trumpam nušvisdavo. Tokie stiprūs buvo miestelėnų prisiminimai.
Giltinei labiausiai įsiminė baltosios lokės prisiminimas. Ji pasakojo apie rytą, kupiną meilės ir šviesos. Tas rytas jai ir jos vyrui padovanojo lokiuką. Jie labai ilgai laukė tokio ryto, jis vis neatėjo ir neatėjo… Ilgai lauktas lokiukas gimė saulei tekant. Saulėtekis žadėjo didžiulę laimę, tačiau nespėjus saulei patekėti, jų namus užliejo amžina tamsa. Į namus įsiveržę purvini batai ištrypė viską, kas buvo brangu. Lokė pasakojo, kad mažąjį lokiuką spėjo paslėpti po vandens dubeniu. Ji tikėjo, kad piktos pėdos mažylio nepalies. Paskutinį sykį žvelgdama į mažylį, lokė dar spėjo ištarti jo vardą. Ji pavadino sūnelį Rytu. Lokė tikėjo, kad Rytas padovanos Tikriškių gyventojams laisvę ir giedrą dangų. Tą akimirką jos tikėjimas girios medžiuose sukrovė žiedus ir kurį laiką giria buvo žydinti ir šviesi.
Tačiau Giltinės dar laukė ilga ir sunki kelionė. Nors lagaminėlis buvo mažas, jo našta darėsi nepakeliama. Drauge su miestelėnais ji bėgo ir klupo, slėpėsi ir ieškojo prieglobsčio, buvo sutikta ir išvaryta. Po daugybės dienų ir naktų pasirodė Sielų sargas. Jis jau buvo palydėjęs gerąsias sielas į jų naujus namus. Bičiulis pakėlė Giltinę virš girios, o ji sklendė ant jo sparnų virš prisiminimų jūros duždama į šipulius ir sulipdydama save iš naujo. Paskutinis kiškutės Lik prisiminimas buvo toks liūdnas, kad Giltinė graudžiai pravirko. Ji dar niekada anksčiau nebuvo verkusi, tad Sielų sargas jai leido pabūti su kiškute ilgiau.
Tuo tarpu išmintingoji lokė atsigręžė į didelį mėlyną paukštį. Jis mokėjo sergėti ne tik sielas, bet ir prisiminimus. Abu žinojo, kad po nakties visada būna rytas. Abu tikėjo, kad mažasis lokiukas gyvas. Abiems buvo aišku, kad kol gyvas bent vienas Tikriškių gyventojas, kol gyvi prisiminimai, sodai negali nežydėti.
Ir vieną naktį iš tamsos švelniai švelniai ėmė skleistis raudoni žiedai. Tikriškiuose budo rytas, raudona saulė kilo virš ramiai miegančio miesto.
Paula Apulskė ir Gabrielė Keršytė
