Knygnešio dienoraštis
Šiąnakt miškas atrodo pilnas garsų. Kiekviena nulūžusi šakelė po mano kojomis skamba kaip šūvis. Širdis daužosi taip stipriai, kad atrodo išgirs netoliese esantis žandaras. Pečius spaudžia sunkus ryšulys. Jame paslėptos maldaknygės ir keli lietuviški laikraščiai. Šalta, batai permirkę, bet sustoti negaliu. Jei mane sučiups su šiomis knygomis, ištrems į tolimąjį Sibirą. Bet žinau, kad kaimo žmonės laukia. Jie nori skaityti savo kalba. Apsižvalgau ir lėtai sėlinu per mišką.
***
Staiga pamačiau žibinto šviesą tarp medžių. Sustingau. Tai Rusijos imperijos žandarai ieško tokių kaip aš. Greitai kritau į griovį. Girdėjau, kaip kareiviai praėjo visai šalia. Jei būtų radę mano knygas, būčiau gavęs siaubingą bausmę. Bet jie nuėjo toliau. Atsidusau, pasitaisiau ryšulį ir vėl pradėjau sėlinti link kaimo. Negaliu sustoti, nes tie popieriaus lapai yra mūsų laisvė.
***
Pagaliau pasiekiau pirmą sodybą. Čia susirinko būrelis vaikų ir jų tėvų. Visi sėdėjo tyliai, bijodami net garsiau atsikvėpti. Kai ištraukiau iš ryšulio pirmąją lietuvišką knygą, pamačiau, kaip sužibo vieno iš vaikų akys. Jis atsargiai palietė lapus, prirašytus lietuviškomis raidėmis, kurių mokykloje jam niekas nerodo. Viena močiutė priėjo prie manęs, drebančiomis rankomis paėmė knygą ir ją pabučiavo. Tomis akimirkomis pamirštu visą nuovargį ir nušalusias kojas. Supratau, kad nešu ne tik knygas, bet ir viltį. Valdžia galvoja, kad atėmusi mūsų raštą, privers mus pamiršti, kas esame. Bet kol mes slapta skaitome, tol Lietuva gyva.
***
Mano batai jau visai suplyšo, o pečius skauda nuo sunkių virvių. Kartais naktį, kai pūga pučia tiesiai į veidą pagalvoju: „Kodėl aš tai darau? Kodėl negaliu gyventi ramiai?“. Bet tada prisimenu tuos vaikus sodybose. Jei aš neatnešiu knygų, kas juos išmokys mylėti savo kalbą?
***
Rusų valdininkai degina mūsų knygas, bet mes atnešame naujų. Jie draudžia lotyniškas raides, bet mes jas rašome slapta. Mano ryšulys sunkus, bet tas svoris man primena, kad mes nepasiduodame. Kol Prūsijoje spausdins lietuviškas knygas, tol aš jas nešiu per sieną. Net jei teks bėgti per pelkes ar slapstytis miškuose.
***
Žiūriu į savo apdraskytas rankas ir galvoju apie ateitį. Kas bus po penkiasdešimties metų? Ar vaikai vis dar kalbės lietuviškai? Ar jie žinos, kad mes naktimis sėlinome per miškus, kad jie galėtų perskaityti bent vieną sakinį savo kalba? Ryte vėl kelsiuosi, susitvarkysiu drabužius ir galvosiu apie kitą žygį. Reikia naujų batų, nes seni jau nebepataisomi. Pinigų man nereikia daug, tik tiek, kad vėl galėčiau pasiekti Prūsiją ir parnešti naują ryšulį. Kol mano rankos laiko knygą, aš jaučiuosi stiprus…
7l klasės mokinė Severija Jorė Kaminskaitė
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Donata Tiškuvienė
