Kovo 16-oji – Knygnešio diena. Šią dieną Lietuvoje pagerbiami knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuviškas knygas, kai po 1863–1864 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti knygas lietuvių kalba. Tą dieną prisimename laikus, kai Lietuva buvo carinės Rusijos imperijos sudėtyje, kai buvo draudžiama lietuviška spauda, drąsūs knygnešiai gabeno lietuviškas knygas iš Prūsijos, o vaikus skaityti ir rašyti mokė daraktoriai tamsiose kaimo trobelėse.
Klaipėdos „Verdenės“ progimnazija nepamiršo paminėti šios reikšmingos Lietuvai dienos. Knygnešio dienos išvakarėse į mokyklos biblioteką susirinko 5L klasės mokiniai, jiems vyko integruota lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos bei muzikos pamoka ,,Knygnešių keliais‘‘. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Donata Tiškuvienė mokiniams pristatė parodą, kurioje knygnešystės laikus primena gražiausi 8 klasių moksleivių projektiniai-kūrybiniai darbai, skirti Knygnešio dienai paminėti. Istorijos mokytoja Auksė Norvaišienė pabrėžė, kad knygnešiai, kurie nepaisant to, jog už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, knygas gabeno itin aktyviai. Knygnešiai atliko Lietuvos istorijoje ypatingą vaidmenį, o kovo 16-oji – įžymiojo knygnešio Jurgio Bielinio gimimo diena, skirta jiems visiems prisiminti ir pagerbti. Dirbdami komandose, mokiniai ne tik pasitikrino žinias iš istorijos ir lietuvių kalbos, bet ir šventinę pamoką užbaigė kartu su muzikos mokytoja Vilija Prikockiene dainuodami knygnešių himną.
Minėdami Knygnešio dieną, prisimename apie sunkų mūsų kalbos kelią. Prisimename drąsą žmonių, kurie nepabijojo kalėjimo ar tremties į Sibirą. Tik jų valios ir ryžto pastangomis šiandien mes, Lietuvos vaikai, galime kalbėti lietuviškai. Visus kviečiame stabtelti ir susimąstyti, o kas Jums yra knygnešystė?
Mūsų progimnazijos 8b klasės mokinei Radvilei Lukoševičiūtei „knygnešystė – tai laisvė. Tėvynė. Ypatumas. Drąsa. Pasiryžimas. Vienybė. Pasiaukojimas. Dovana…
Dovana mums, šios kartos žmonėms, gyvenantiems laisvoje, nepriklausomoje tėvynėje, galintiems nevaržomai kalbėti gimtąja kalba, skaityti lietuviškas knygas, mokytis iš lietuvių kalba spausdintų vadovėlių…
Ar kada nors susimąstėte, ką spaudos draudimo laikotarpiu turėjo jausti knygnešiai? Kiek daug drąsos ir ryžto jiems prireikė, kiek daug vargo ir kančių jie patyrė… Juk knygnešiai puikiai suprato, jog gabendami draudžiamąją lietuvišką spaudą rizikuoja ne tik savosiomis, bet ir kitų šeimos narių, draugų ar net kaimynų gyvybėmis… Kiekvienas iš jų savo gyvenimą paskyrė būtent knygnešystei: gimtosios kalbos išsaugojimui, lietuvybės gaivinimui, Lietuvos laisvei ir lietuviams, besiveržiantiems į mokslo šviesą… Na, o svarbiausia tai, jog tokių didžių žmonių Lietuvos istorijoje turime ne vieną, ne du ir netgi ne keletą, o visą būrį…
Ar tebegalėtume rasti Lietuvos vardą žemėlapiuose, jei ne knygnešiai? Ar galėtume jaustis mažute Lietuvos dalimi, jei ne jų nuopelnai? Ar žinotume, kas tokie esame, jei ne mūsų drąsieji, sumanieji tautos didvyriai?
Jurgis Bielinis, visų knygnešių tėvas, knygnešys profesionalas, yra pasakęs: „Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis!“ Manau, jog ši citata puikiai atspindi nepaprastą knygnešių narsumą, užsispyrimą, ištvermingumą ir pasiaukojimą…
Mano manymu, knygnešius vertėtų prisiminti ne tik kovo 16-ąją, Knygnešio dieną, bet ir kitomis, visiškai įprastomis dienomis…
Prisiminkime knygnešius sėdėdami mokyklos suole, vartydami seną apiplyšusią knygą, uosdami naujutėlaitės knygos kvapą, girdėdami šnarančių knygos puslapių melodiją…
Prisiminkime knygnešius, džiaukimės galėdami laisvai kalbėti gimtąja lietuvių kalba, didžiuokimės ypatinga Lietuvos istorija ir mūsų herojais – KNYGNEŠIAIS.“
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Donata Tiškuvienė,
8b klasės mokinė Radvilė Lukoševičiūtė
