Kai raudoniu užsidega rudens žemė, nuo karštų diskusijų išrausta ir suaugusiųjų skruostai. Ypač mokyklose, kur susiduria dvi kartos: vaikai ir gyvenimo netekčių patyrę suaugusieji. Kasmet vaikai laukia Šiurpnakčio, o nemaža dalis mokytojų ir mokinių tėvų nenori minėti šios, mūsų kultūrai svetimos, dienos, kurioje gausu pamėklių kostiumų. Vieni kalba apie Vėlinių svarbą ir piktai grūmoja iš svetur atklydusiai Helovino dienai, kiti – geba priimti jas abi.
Tad ar galima šalia labai ypatingos lietuviui Vėlinių šventės kalbėti, laukti ir net švęsti svetimą Heloviną? Galbūt, įmanoma. Tik tuomet kiekvienas sau turėtų atsakyti, ką reiškia įsisupti į šiurpų kostiumą ir kartu su tokiais pačiais leisti laiką, valgant saldainius ar žiūrint baisius filmus. Taip pat labai svarbu iš esmės pasidomėti šios dienos kilme ir individualiai patirti, kiek tai priimtina ar priešiška. Helovino užuomazgos užgimė keltų žemėse dar iki krikščionybės atėjimo. Pradžioje tai buvo kalendorinė žemdirbystės šventė, neturėjusi nieko bendra su mirusiųjų minėjimu. Vėlesniais laikais į šventę integravosi ir mirusiųjų pagerbimas, kuris peraugo į pagrindinį šventės tikslą. Laikui bėgant Helovino dienos minėjimas kito, įgavo dar daugiau spalvų bei interpretacijų. Plačiau apie tai: https://www.bernardinai.lt/tas-baisusis-helovinas-svesti-ar-nesvesti-stai-kur-klausimas/
Šiais metai „Verdenės“ progimnazija šventė mokinių laukiamą Šiurpnaktį. Vaikai vieningi, kai minime valstybines šventes, inicijuojame gerumo akcijas, rūpinamės klimato kaita, beglobiais augintiniais… Jie nėra abejingi ir visuomet jungiasi būti, minėti, kurti drauge. Piešia trispalves, prie krūtinės sega neužmirštuolę, gieda himną, aukoja gyvūnų prieglaudoms, dalyvauja įvairiose mokyklos gyvenimui svarbiose dienose. Tad ar tikrai negalime ir mes suprasti jų noro persirengti raganomis, vaiduokliais, įvairių filmų personažais ir truputėlį drauge pašiurpuliuoti.
Ir šįmet klasėse įsižiebė moliūgai, nuo langų nutįso voratinkliai, pakibo vorai ir šikšnosparniai, vaikų veidus pridengė kaukės, išmargino įvairūs piešiniai, į klases beldėsi mažieji, prašydami saldainių, o didieji padėjo visiems norintiems išsipiešti ūsus, pasijuodinti akis, pavirsti skeletais. Po pamokų dalis klasių dar kiek ilgiau pašurmuliavo: šoko, dainavo, žaidė, vaidino, sekė šiurpes, juokavo, žiūrėjo filmus ir vaišinosi pačių pagamintomis vaišėmis. Nieko negąsdino ir piktųjų negarbino. Pabuvo drauge šiurpuliuodami, bet gerbdami pomirtinį pasaulį, prisimindami išėjusiuosius.
6b klasės mokiniai su auklėtoja Inga Barkauskiene ir mokyklos psichologe Rima Balkūne aplankė Joniškės kapines. Ten tvarkė apleistus kapus ir ant jų įžiebė žvakeles. Vaikai rovė senas žoles, rankomis ir grėbliais rinko parudusius lapus, grėbė, šlavė, nešė šiukšles, analizavo išėjusiųjų amžių. Aptikę šešiametės kapelį, nejučia susibūrė ir uždegė net kelias žvakutes, nuliūdėjo… Matė kapus jaunų ir senų, žuvusių avarijose, nuskendusių, išėjusių dėl ligos ar nuo senatvės. Matė senolius, tvarkančius kapus. Ir jie mus matė. Dalinosi, kas kur palaidota, kodėl niekas netvarko kapų, rodė, kur nešti šiukšles, nusiplauti rankas, dėkojo… Mes žinojome ir dar kartą prisiminėme žmogaus gyvenimo laikinumą, mūsų visų trapumą ir nuoširdžiai meldėmės.
Kitą dieną 6b klasė lankėsi Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, lankė paslaptingą parodą „Būtybių tyrinėtojos kabinetas“. Tai vaikams ir paaugliams skirta edukacinė paroda, padedanti neįprastu būdu susipažinti su lietuvių folkloru ir mitologija, o tiksliau – mitinėmis būtybėmis. Emilijos – paslaptingos mokslininkės – tyrinėjimų erdvėje pristatomos 9 lietuvių mitinės būtybės ir vienas tariamai iš Islandijos parsivežtas radinys. Parodą inicijavęs skaitymo skatinimo programos „Vaikų žemė“ vadovas Justinas Vancevičius sako, kad šią parodą galima traktuoti ir kaip šiuolaikinę Vilniaus legendą. „Legenda byloja, kad 2019 m., per Heloviną, po butus Islandijos gatvėje vaikštantys vaikai netyčia aptiko mokslininkės, būtybių tyrinėtojos Emilijos Gruodytės neužrakintą kabinetą, pilną paslaptingų radinių. Iškviesti tyrėjai, apžiūrėjo patalpas, ištyrė daiktus ir patvirtino jų autentiškumą. Neatsiradus mokslininkei paskelbė E. Gruodytės paiešką“. Dabar su tyrinėtojos radiniais kviečiami susipažinti visi smalsaujantys. Parodoje galima pamatyti milžinišką Žemynos išaugintą saulėgrąžą, Trolio pėdą, Velnio batus, Giltinei liežuvį kirpusias žirkles, sugedusį Milžino dantį, vaikišką megztinis su tarp siūlų įstrigusiu Baubo nagu, inkubatorių su Aitvaro kiaušiniu. Smagu ne tik paklausyti, bet ir pačiupinėti, kūrybinėse veiklose sudalyvauti.
7c klasės mokiniai su auklėtoja Inga Aleksejeviene bei tikybos mokytoja Aurelija Žitkuviene taip pat vyko į kapines. Mokytojos dalinosi šiltais prisiminimais apie kapų lankymą. Tokiu pavyzdžiu sekė ir kiti Verdenės progimnazijos didieji ir mažieji mokiniai, lydimi auklėtojų bei tėvų. Pamokose vaikai kalbėjo ne tik apie minėtas dienas, analizavo sakmes, kūrė šiurpes, bet žaidė įvairius žaidimus, klausėsi įdomių pasakojimų, diskutavo.
Mūsų vaikai šviesūs ir gražūs, suprantantys, kodėl reikia minėti Vėlines, kodėl reikia prisiminti išėjusiuosius ir žvelgti į juos su meile bei pagarba. Stovint ant tokio pamato, visai nebaisu įsisupti į raganaičių ar vaiduokliukų kostiumus ir pabūti drauge žinant, kad tikslas – ne bauginti, bet pažinti vienas kitą. Tada ir išskaptuoti moliūgai nebūna baisūs, bet linksmi ir šviesūs, o tai, kas netinka ant palangės, tinka į puodą ir it jauki paklodė apgaubia išvirta šilta moliūgų sriuba.
Straipsnį parengė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Inga Barkauskienė
